Lagošas – miestas pietvakarių Portugalijoje, Algarvėje, Atlanto vandenyno pakrantėje, prie Benšarfino upės žiočių. Keliai į Sinešą, Sagrešą, Farą (per Portimauną), yra geležinkelio atšaka, uostas. Lagošas – svarbus turistinis centras, pasižymintis vaizdingomis pakrantėmis, paplūdimiais, istoriniu paveldu, maloniu klimatu. Apylinkėse verčiamasi vynininkyste.
Yra išlikusi masyvi XIII a. pilis bei miesto sienos, Šv. Antano, Šv. Sebastijano bažnyčios, Karmo Mergelės konventas, romėnų miesto liekanos, Ponta da Bandeira fortas, buvęs vergų turgus. Netoli miesto yra priešistorinis menhyras.
Senovėje miestas buvo žinomas kaip Lakobriga. Pradžioje čia gyveno keltai, vėliau jis priklausė kartaginiečiams, romėnams. Pastarųjų valdymo laikotarpiu priklausė Luzitanijos provincijai. Po Romos žlugimo Lakobrigą valdė vizigotai, bizantiečiai. VIII a. miestą užėmė maurai ir pavadino Zavaja. Jie įtvirtino miestą, įkūrė svarbų uostą. 1174 m. mieste pastatyta seniausia bažnyčia Algarvėje. 1249 m. miestą užėmė portugalai ir pavadino Lagošu. 1415 m. iš čia išvyko Žuano I flotilė į Seutą. Henriko Jūrininko laikais iš Lagošo uosto vyko atradėjų ekspedicijos į Afrikos pakrantes. Prasidėjus tarpžemyninei prekybai į Lagošo uostą plaukė prieskoniai, auksas, vergai. 1444 m. mieste atidarytas vergų turgus. Po Henriko Jūrininko mirties Lisabona nukonkuravo Lagošą. XVI–XVII a. miestą puldinėdavo piratai, Ispanijos laivynas. 1755 m. Lagošą suniokojo žemės drebėjimas ir cunamis. Po jo miesto reikšmė sumenko.
